Įsigudrinau užsirašinėt, ką veikiu, kad nepamirščiau. Todėl šįkart išsamiau.
KETVIRTADIENIS
8.00 Visi aplinkui duchai, nenoriu niekur važiuot. Jau apima mintys, kad savaitgalį rasčiau ką veikt ir Druskininkuose, bet visgi kraunuosi manatkes į super mažą rankinuką. Neįsivaizduoju, kaip viskas tilpo, nes vasarą einant į miestą daugiau prisikraudavau... Anyway, reikia dar ir foto aparatūrą ruošt darbui. Pakrautą baterijų komplektą, telefonų įkroviklius, girl stuff ir pirštines susigrūdus į palto kišenes jau ruošiuosi išeit. Mama dar laksto nesusikrovus daiktų.
10.00 Taip jau išėjo, kad mūsų kelionės palydovai visai nesiskubino ir išvažiavom valanda vėliau, nei žadėjom. Ai, man nusispjaut buvo. Vis galvojau, kaip šia sukirtus sumuštinį.
13.28 Pramerkiu akį ir matau, kad į mane žiūri kažkoks mentas. Atrodo, kad jau pervažiavom Lietuvos - Latvijos sieną. Birbiam E 67 į Rygą. Reikia dar pamiegot, nes ne itin įdomi kompanija.
Iš prisiminimų: 2004 rugpjūtis. Teko nemažai pavažinėt po Latviją. Turėjau gerą ekskursiją po nemažai Latvijos alaus ir kitų taurių gėrimų gamyklas. Tėvai buvo gavę užsakymą nufotografuot kažkokias bačkas, kuriose gamina visokį gėrį ir pan. Tada teko aplankyt ir Rygą ir kitokius miestus, kurių pavadinimų niekaip neprisimenu. Įspūdžių nedaug, bet visi puikūs.
14. 25 RYGA. Judam centro link. Iki kelto dar daaaug laiko, tai džiaugiuosi, kad gausiu paslampinėt po miestą.
15.37 Visas optimizmas ir gera nuotaika išgaravo. Vietoj vaikščiojimo teko sėdėt bare, kur visi čiauškėdami gėrė kavą ir pietavo. Nesutapo interesai, nes aš ir įspūdžiais soti. Ne valgyt gi atvažiavom.
16.47 Kelte. Senas, papuvęs, iš Talino gražesni plaukia. Gal ir neturiu teisės taip sakyt, nes neplaukiau, bet užtat mačiau nuotraukas. Tėtė pernai rugpjūtį plaukė ta pačia kryptimi - į Švediją. Buvo ten kokią savaitę. Lankėsi SKANIA ir kitokiose gamyklose, gavo pavairuot naują autobusą. Sakė, kad ten žmonės beveik nedirba, tik keli, prižiūrintys robotus, kurie viską daro.
17. 20 Pradėjom plaukt. Viskas dreba. Bijau, kad nuskęsim. Prieš kokius penkis, o gal ir šešis metus vienas toks panašus keltas nuskendo. Žuvo 800 žmonių, išsigelbėjo 100.
Nieko, gal ir šaltoka, bet plaukt moku 4 stiliais.
20.02 Buvom pasivaikščiot po laivą, denį ir krautuves. Parsinešėm visokio maisto, saldainių ir gėrimų. Mama lūžo, as damušinėju, kas liko. Tuo metu, kai suleidinėjau dantis į kažkokį šokoladą, rėkaut pradėjo jau girti kaimynai latviai. Po to daužė sienas, mėtė koridoriuj kažką, keikėsi... O dar ir keltas padidino apsukas, tai visai užsupo.
23.49 Stiklinė ant stalo čiuožinėja.
PENKTADIENIS
6.57 Pavėpsojau pro kajutės langą. Reikia judintis ir eit padaryt poros kadrų.
10.04 Už 20 min. turim būt Stokholme. Labai nekantrauju atsistot ant žemės. Pažiūrėjus pro langą jau atsiveria gražūs vaizdai. Salelės, kiti plaukiantys laivai. Nubėgau ant denio, kažką nufotografavau, bet nelabai gavosi. Rankos buvo sustingusios iš šalčio. Nemaža to, kad klaikiai šalta, dar ir vėjas pučia. O ir atrodau neprastai: šalikas, kepurė, ant kepurės šalikas, pirštinės, fotoparatas pakištas po paltu, akis saugo stiklas, bet vis tiek visur kiaurai perpučia.
11.00 Išlipom iš kelto, perėjom pasų kontrolę. Iš karto pasitinka užrašas "WELCOME TO STOKHOLM". Oras puikus, saulė šviečia. Atrodo, dabar eisim ieškot autobusų stotelės ir važiuosim į centrą, nes per toli būtų eit pėsčiomis. Šiandienos programoje kažkoks muziejus ir daugiau nieko konkretaus.
Neturim monetų autobusui. Bėgu į kažkokią krautuvę, prašau, kad iškeistų. Pardavėja raukosi, sako, kad ir jai monetų reikia. Tada sakau, kad esu turistė ir iškeičia. Vis dar raukosi, purto galvą ir kažką murma. Varau atgal į autobuso stotelę, kur visi laukia.
12.37 Katik buvom VASOS muziejuj. Nežinantiems papasakosiu. 1628 plaukė laivas ir nuskendo su visokiais paveikslais ir kitais gerais daiktais. Žodžiu, jį ten kažkokiu būdu iškėlė, atrestauravo, pastatė aplink jį muziejų ir oplia, turim į ką žiūrėt. Mane labiausiai sužavėjo, kad ten visi muziejai iki 18 metų nemokami, o studentams 50 % nuolaida. Bet ir šiaip viskas nerealiai gražu. Pažiūrėjau filmą apie laivo restauravimo darbus ir radinius, viską apžiūrėjau du kartus, padariau kelis kadrus, nusipirkau suvenyrinį tušinuką (kaip ir visada) ir atsisėdau pailsėt nuo intensyvaus vaikščiojimo.
14.13 Pietukai. Kertu pasakiškus makaronus. Puikiai pasisekė rast gana pigią ir padoriai atrodančią valgyklą. Net nežinau, kiek susimokėjom, bet skanu. Labai patiko, kad visi dedasi kiek nori už tą pačią kainą. Aš nebuvau, kaip kokia lietuvaitė, ir neprisidėjau tiek, kad viskas kristų iš lėkštės per kraštus. Teko pasigailėt, nes norėjau dar.
Po pietų šiek tiek perėjom per centrą. Pastatai labai gražūs, kaip iš paveiksliuko. Senoviniai, nesudarkyti. Visi žmonės kažkur skuba, bėga, apsirengę juodais, pilkais drabužiais, atrodo niūrokai, bet visai gražiai. Jokių stiliaus klaidų, kokių gali rast Lietuvos gatvėse.
Atrodo, kad traukiam į tą pačią pusę, iš kurios atėjom. Dar yra laiko, todėl nusprendėm aplankyt vieną iš Karalių Rūmų muziejų.
17.49 Keltas ;( Kodėl nors kartą negalima atvažiuot kur nors ir būt tiek, kiek norisi? Kažką per radijukę šneka, kad išplaukiam. Whatever... Šiandien po pietų šiek tiek išsiskirstėm: kas į muziejų, kas krautuvių pusėn. Aš aišku į muziejų. Šįkart į Karalių Rūmus. Ten yra gal 5 ekspozicijos, bet aplankėm tik vieną. Aš vėl patenkinta, nes einu nemokamai. Kiti susimoka. Čia kažkokie šarvai, kostiumai... Super! Dar antram aukšte radom kambarį skirtą vaikams su visokiais kostiumais, žaidimais. Viskas taip gražu, kad pati užsimaniau įlįst į vieną iš suknių, bet jau nebuvo laiko. Tik pasimatavau karūną, pasimaiviau prieš veidrodį ir reikėjo eit.
Po to teko važiuot į uostą autobusu, kaip ir atvažiavom. Pirmą kartą kažkaip pasisekė nusipirkt bilietus iš aparatų, kaip automobilių stovėjimo aikštelėse, bet šįkart važiavom zuikiu, nes aparate tikriausiai pasibaigė popierius ir nedavė bilietų ;)
Pro langą stebėjau tolstantį miestą. Labai nesinori išvažiuot.
18.10 Nėr ką veikt. Reikia nueit į laivo barą ir pasiimt nemokamą kokteilį, kurį gavom dovanų įlipdami :D Ta proga išleidau viską iki cento. Likusius kelis įmečiau į aukų dėžutę skurstantiems vaikams.
ŠEŠTADIENIS
11.20 Išlipam iš kelto. Laaabai noriu namo. Šie metai man itin geri. Aplankiau 9 valstybes, iš jų 1 naują! Ir anksčiau labai mėgau keliones, bet dabar visiškai užsikabliavau. Jau žinau, ką gyvenime veiksiu laisvalaikiu ;)
19.12 DRUSKININKAI
Visai neseniai Švediją mačiau tik nuotraukose. Bet tikrovėj ji tik dar gražesnė. Stokholmas nuostabus miestas. Jį verta aplankyt kiekvienam keliautojui. Aš mačiau tik nedidelę dalį to, ką ten gero galima pamatyt, bet man Švedija paliko neišdildomą įspūdį. Kul!
Kelis nevykusius kadrus rasite čia.
2007 m. lapkričio 18 d., sekmadienis
2007 m. lapkričio 2 d., penktadienis
FRANCE. 2007 birželio 1 - 17
PIRMAS ALBUMAS ir ANTRAS ALBUMAS čia.
9 valandą išvažiuojam iš namų. Susiskambinam su draugais Dinium ir Erika. Jie taip pat jau išvažiavo iš Daugų ir susitairiam susitikt degalinėj, Lazdijuose. Per daug nesidžiaugiam, nes iš patirties žinom, kad kelionė per Lenkiją truks mažiausiai 12 valandų, o taip norisi kuo greičiau į pietus! Taigi, apie 10.00 kraunam draugų mantą į savo nedidelę Toyota Corolla ir varom.
Dar trumpai apie bičiulius. Dainius - poetas, prancūzų kalbos žinovas ir menininkas. Erika - aukštas pareigas užimanti turistė. Smagi kompanija. Prancūzijos mylėtojai.
Grįžtam prie reikalo. Taigi, vakare, apie 9, jau miegojom kažkur Kudova Zdroi. Dieną laikėm itin pasisekusia, nes greit pervažiavom tą nelemtą Lenkiją - šalį, skiriančią Lietuvą nuo visų džiaugsmų ir grožių.
Tokia greita kelionė automobilyje truko dvi dienas, kol, pagaliau kirtę Vokietiją siauriausioj vietoj, sušukom džiaugsmingą bonjour! Antros dienos vakare jau miegojom kažkur prie Strasbourg ir džaugėmės tokiais puikiais pasiekimais.
Kelias dienas, vis leisdamiesi piečiau aplankėm ir kelis didesnius miestelius, kuriuos dar gali pamatyt paprastam Europos žemėlapy, nes vėliau trankėmės tik po nedidelius kaimus ir nieko konkretaus nematėm. Jei taip iš eilės, tai aplankėm: Strasbourg, Mulhouse, Annecy, Lyon, Grenobile... Nice, Monaco, Genova, Piacenza, Brescia, Verona, Trento, Salzbourg, Brno.
O po to neprisimenu kas buvo. Nieko konkretaus. Tik pakeliui į Nicą apžiūrinėjom visokiausius krioklius ir ežeriokus. Gražu buvo. Daug fotografavom. Maždaug kas 5 - 10 min stojom pavėpsot į vis didesnį, gražesnį kriokliuką. Sykį net pasisekė pamatyt ledyną. Atidžiau apžiūrėjom per žiūronus ir nustatėm, kad jis neištirps. Toks, matosi, jau gerokai pakaitintas pavasarinės saulutės, bet dar žydrai persišviečia, kaip filmuose su baltom meškom ir pingvinais. Man dar pasisekė pačiuožinėt ant sniego ir pabūt debesyse. Tiesa, čiuožinėjimas baigėsi purvu iki kelių ir permirkusiais sportbačiais, bet smagu buvo. Ypač, žinant, kad tuo metu normaliam aukšty ( t.y. ne ~2 km, kokiame buvom) buvo apie 24 - 27 laipsnius šilumos.
Dar prisimenu vieną miestą. Anesi. Prisimenu, nes buvau mačius per Nacional Geography. Priknista kanalų kaip kokioj Venecijoj, bet gražu, prie ežero, apsuptas kalnų. Dar pakeliui matėm Ženevos la lac (ežeras pranc.), kur kitoj pusėj Šveicarija. Iš pradžių nesupratom, ką privažiavom, nes kaip prie kokios jūros, nesimatė kito kranto. Apsižiūrėjom, pasigrožėjom, primėtėm centų ir traukėm toliau.
Tik išvažiavę sustojom dar kartelį pasigrožėt iš toli miesteliu ir pamiršom užsidaryt bagažinę. Taip gana skaudžiai keikdamiesi už poros minučių rinkomės palapines nuo kelio. Bet tuo negandos nesibaigė. Už kelių kilometrų susidūrėm su Šveicarijos siena, nors pagal žemėlapį ji turėjo būt kitoj pusėj. Tada važiavom atgal keliu, kuris veda į Ženevą, kuri, tarp kitko, visai ne Prancūzijoj. Tada vėl atgal... Taip pasimalę kokį pusvalandį, nustatę, kad visi keliai veda į Ženevą, patraukėm tos įsivaizduojamos Pranc. - Šveic. sienos link. Čia tikriausiai buvo tik triukas turistams suklaidinti, nes ten jokios Šveicarijos nebuvo.
Taigi, kelionė tęsėsi. Taip linksmai per kalnus ritomės siaurais keliukais, kokių 20 - 30 km/h greičiu. Fotografavom avis, karves, fermas, ūkininkes, avis. Visur žalia, gražu. Aplankėm nemažai miesteliokų, kurių pavadinimų nebepamenu. Bet dauguma buvo vienodi. Apsodinti rožytėm, gatvelės iššluotos. Gražu aišku, bet greit pabodo.
Dar tuo metu, kai važinėjom tais siaurais kalnų keliukais susidūrėm su kėblumais. Buvom sugalvoję pravažiuot pro Monblaną (aukščiausią Vakarų Europos kalną, aukštis 4808,45 m). Kai iki tikslo buvo likęs koks kilometras, susidūrėm su ženklu, kuris rodė, kad kelias yra užverstas akmenimis ir pravažiavimo nėra. Keikėmės, ilgesingai žiūrėjom į mus supančius kalnus, bandėm kažką pamatyt pro žiūronus, bet nieko iš to gero. Štai toks vaizdelis taip ir liko neišvystas:
Po tokio laimikio puse dienos vaikščiojau pasipūtus, kaip kokia oficiali Nacional Geography
žurnalo fotografė.
Jau kažkur netoli tikslo (Nice) privažiavom vaisių ir vyno kelią. Jis mum labai patiko. Gaila, kad buvo dar ne metas vynuogėm, bet abrikosai ir vyšnios jau derėjo. Taip akis badė, kad nesusilaikėm nepasivaišinę. T.y. aš lipau per tvorą, susiplėšiau pėdkelnes, privogiau 3 kg vyšnių ir 6 abrikosus. Dainius saugojo, kad prancūzas manęs nenušautų, nes jie ten mėgsta vagis šaudyt. Po to užsukom į kažkokį turgelį. Ten negalėjau atsidžiaugt, kad sutaupiau ~ 30 eurų. Dar nusipirkom salotų, pomidorų, sulčių, saldainių... Tai vakare puotavom!
Taip praėjo dar kelios dienos. O iš viso, alpėse jau visa savaitė. Taip prisiragavę gaivaus kalnų oro ir vynelio privažiavom Nicą. Gal tiksliau ją pravažiavom, nes mum jau buvo parūpinę nakvynę Eze. Ten susitikom Dainiaus seserį. Faina tokia. Nežinojau, kad Dainius turi seserį. Parodė, kur miegosim. Palydėjo pas jos pažįstamus senelius. Įdomūs žmonės. Patiko man. Greit traukė taurius gėrimus ir pasakojo apie Nicą. Tai pasirodo, kad iš 60 000 gyv. tik 15 000 yra tikriaji Nicos gyventojai. Ir tie tikri pyksta ant netikrų dėl nežinia ko. Ir šiaip Nicoj didelis nusikalstamumas net šviesiu paros metu. Rytą kartu papusryčiavę padėkojom už svetingumą, atsisveikinom ir išvažiavom į Nicą, kur praleidom visą dieną. Gražus miestas, bet nieko ypatingo ten nėra. Mergos paplūdimy guli, palmės auga kaip kaštonai Čiurlionio gatvėj, mandarinai krenta po kojom, visi važinėja su motoroleriais. Pasivaikščiojom centrine gatve, suvalgėm moliuskų ir lyg pradėjom jaust, kad kelionė eina į pabaigą.
Išvažiuodami iš Prancūzijos dar apžiūrėjom Monaką ir tuo galutinai užbaigėm kelionę. Dabar visi gana surūgusiais veidais sėdėjo mašinoj ir greitai riedėjo namų link. Dar labiau teko susiraukt, kai tris valandas sėdėjom kamšty prie Milano. Susikalė kokie 7 - 10 automobilių. Bandėm skaičiuot, kai pro nosį švilpė greitųjų automobiliai ir praūžė mašinos, išvežančios metalo laužą. Matosi, kad be aukų neapseita.
Teko nakvot šiaurės Italijoj. Mum čia visai nepatiko, nes visos kamūrkės kainavo apie 100 - 120 eurų žmogui. Taip klajodami radom kempingą tik apie 12. Kažkoks padorus atrodė. Nežinia, ar todėl, kad kokių 200 km spinduliu kito nebuvo, ar kad jau miego labai norėjosi. Ten taip tvarkingai paprašė mūsų pasų, kad galėtų įsitikint ar mes ne plėšikai. Vietoj to, kad patikrintų iš karto, paėmė juos ir laikė iki ryto. Dar bandėm gražiuoju paprašyt, kad atiduotų, bet italė po valandos jau buvo girta ir, pasijautus kieta, kad stovi už neperšaunamo lango ir mes jos nepasiekiam, pradėjo pirštą prie smilkinio sukiot. Dievaži, jei ne tas langas...
Ryte dar ir dušo teko ieškot, kuris, kaip pati įsitikinau, buvo visiškai šaltas. Jei norėjai, kad būtų šiltas, reikėjo tiesiog įkišti kištuką į šlapią rozetę.
Kitą dieną aplankėm Veroną. Nuostabus miestas. Prisižadėjau kadanors gyvenime ten sugrįžt, nes pusdienio tikrai neužteko apžiūrėt nors dalelę to viso gėrio. Pastatai nuo 5 amžiaus. Katedra tiesiog nuostabi (12 amžius). Vidų puošia garsiausių menininmų freskos (turbūt dėl to įėjimas apie 5 eurus + už fotografavimą). Cetre stovi koliziejus. Lygiai toks pats kaip ir Romoje, tik vienu aušktu mažiau (čia beveik nieko nereiškia, nes Romoje 4 aukštas buvo pristatytas vėliau). O kur dar Kapulečių rūmai ir Džiuljetos kapas (romantikam manijakam)… Prieš tokius grožius nublanksta viskas.
Po to prisimenu tik mažėjančius kalnus ir niūrėjančią gamtą.
Už kokių trijų dienų jau buvom namie. Stovėdama prie namų durų prisiminiau, kaip visai neseniai atsisveikinau su mama, o štai jau baladojuosi, kad įsileistų atgal į namus ir spaudžiu kišenėj dėžutę saldainių parvežtų iš kažkokio kaimo, esančio už 6000 km.
9 valandą išvažiuojam iš namų. Susiskambinam su draugais Dinium ir Erika. Jie taip pat jau išvažiavo iš Daugų ir susitairiam susitikt degalinėj, Lazdijuose. Per daug nesidžiaugiam, nes iš patirties žinom, kad kelionė per Lenkiją truks mažiausiai 12 valandų, o taip norisi kuo greičiau į pietus! Taigi, apie 10.00 kraunam draugų mantą į savo nedidelę Toyota Corolla ir varom.
Dar trumpai apie bičiulius. Dainius - poetas, prancūzų kalbos žinovas ir menininkas. Erika - aukštas pareigas užimanti turistė. Smagi kompanija. Prancūzijos mylėtojai.
Grįžtam prie reikalo. Taigi, vakare, apie 9, jau miegojom kažkur Kudova Zdroi. Dieną laikėm itin pasisekusia, nes greit pervažiavom tą nelemtą Lenkiją - šalį, skiriančią Lietuvą nuo visų džiaugsmų ir grožių.
Tokia greita kelionė automobilyje truko dvi dienas, kol, pagaliau kirtę Vokietiją siauriausioj vietoj, sušukom džiaugsmingą bonjour! Antros dienos vakare jau miegojom kažkur prie Strasbourg ir džaugėmės tokiais puikiais pasiekimais.
Kelias dienas, vis leisdamiesi piečiau aplankėm ir kelis didesnius miestelius, kuriuos dar gali pamatyt paprastam Europos žemėlapy, nes vėliau trankėmės tik po nedidelius kaimus ir nieko konkretaus nematėm. Jei taip iš eilės, tai aplankėm: Strasbourg, Mulhouse, Annecy, Lyon, Grenobile... Nice, Monaco, Genova, Piacenza, Brescia, Verona, Trento, Salzbourg, Brno.
O po to neprisimenu kas buvo. Nieko konkretaus. Tik pakeliui į Nicą apžiūrinėjom visokiausius krioklius ir ežeriokus. Gražu buvo. Daug fotografavom. Maždaug kas 5 - 10 min stojom pavėpsot į vis didesnį, gražesnį kriokliuką. Sykį net pasisekė pamatyt ledyną. Atidžiau apžiūrėjom per žiūronus ir nustatėm, kad jis neištirps. Toks, matosi, jau gerokai pakaitintas pavasarinės saulutės, bet dar žydrai persišviečia, kaip filmuose su baltom meškom ir pingvinais. Man dar pasisekė pačiuožinėt ant sniego ir pabūt debesyse. Tiesa, čiuožinėjimas baigėsi purvu iki kelių ir permirkusiais sportbačiais, bet smagu buvo. Ypač, žinant, kad tuo metu normaliam aukšty ( t.y. ne ~2 km, kokiame buvom) buvo apie 24 - 27 laipsnius šilumos.
Dar prisimenu vieną miestą. Anesi. Prisimenu, nes buvau mačius per Nacional Geography. Priknista kanalų kaip kokioj Venecijoj, bet gražu, prie ežero, apsuptas kalnų. Dar pakeliui matėm Ženevos la lac (ežeras pranc.), kur kitoj pusėj Šveicarija. Iš pradžių nesupratom, ką privažiavom, nes kaip prie kokios jūros, nesimatė kito kranto. Apsižiūrėjom, pasigrožėjom, primėtėm centų ir traukėm toliau.
Tik išvažiavę sustojom dar kartelį pasigrožėt iš toli miesteliu ir pamiršom užsidaryt bagažinę. Taip gana skaudžiai keikdamiesi už poros minučių rinkomės palapines nuo kelio. Bet tuo negandos nesibaigė. Už kelių kilometrų susidūrėm su Šveicarijos siena, nors pagal žemėlapį ji turėjo būt kitoj pusėj. Tada važiavom atgal keliu, kuris veda į Ženevą, kuri, tarp kitko, visai ne Prancūzijoj. Tada vėl atgal... Taip pasimalę kokį pusvalandį, nustatę, kad visi keliai veda į Ženevą, patraukėm tos įsivaizduojamos Pranc. - Šveic. sienos link. Čia tikriausiai buvo tik triukas turistams suklaidinti, nes ten jokios Šveicarijos nebuvo.
Taigi, kelionė tęsėsi. Taip linksmai per kalnus ritomės siaurais keliukais, kokių 20 - 30 km/h greičiu. Fotografavom avis, karves, fermas, ūkininkes, avis. Visur žalia, gražu. Aplankėm nemažai miesteliokų, kurių pavadinimų nebepamenu. Bet dauguma buvo vienodi. Apsodinti rožytėm, gatvelės iššluotos. Gražu aišku, bet greit pabodo.
Dar tuo metu, kai važinėjom tais siaurais kalnų keliukais susidūrėm su kėblumais. Buvom sugalvoję pravažiuot pro Monblaną (aukščiausią Vakarų Europos kalną, aukštis 4808,45 m). Kai iki tikslo buvo likęs koks kilometras, susidūrėm su ženklu, kuris rodė, kad kelias yra užverstas akmenimis ir pravažiavimo nėra. Keikėmės, ilgesingai žiūrėjom į mus supančius kalnus, bandėm kažką pamatyt pro žiūronus, bet nieko iš to gero. Štai toks vaizdelis taip ir liko neišvystas:
Ech... Taip sėdėjom prie kažkokio upelio, grabaliojom žemėlapius ir galvojom, kaip suktis iš susiklosčiusios situacijos. Aš tuo tarpu medžiojau kalnų švilpiką. Paskui jį bėgiojau, lindau į urvą, tada vėl bėgiojau... Bet buvo verta.
Po tokio laimikio puse dienos vaikščiojau pasipūtus, kaip kokia oficiali Nacional Geography
žurnalo fotografė.
Jau kažkur netoli tikslo (Nice) privažiavom vaisių ir vyno kelią. Jis mum labai patiko. Gaila, kad buvo dar ne metas vynuogėm, bet abrikosai ir vyšnios jau derėjo. Taip akis badė, kad nesusilaikėm nepasivaišinę. T.y. aš lipau per tvorą, susiplėšiau pėdkelnes, privogiau 3 kg vyšnių ir 6 abrikosus. Dainius saugojo, kad prancūzas manęs nenušautų, nes jie ten mėgsta vagis šaudyt. Po to užsukom į kažkokį turgelį. Ten negalėjau atsidžiaugt, kad sutaupiau ~ 30 eurų. Dar nusipirkom salotų, pomidorų, sulčių, saldainių... Tai vakare puotavom!
Taip praėjo dar kelios dienos. O iš viso, alpėse jau visa savaitė. Taip prisiragavę gaivaus kalnų oro ir vynelio privažiavom Nicą. Gal tiksliau ją pravažiavom, nes mum jau buvo parūpinę nakvynę Eze. Ten susitikom Dainiaus seserį. Faina tokia. Nežinojau, kad Dainius turi seserį. Parodė, kur miegosim. Palydėjo pas jos pažįstamus senelius. Įdomūs žmonės. Patiko man. Greit traukė taurius gėrimus ir pasakojo apie Nicą. Tai pasirodo, kad iš 60 000 gyv. tik 15 000 yra tikriaji Nicos gyventojai. Ir tie tikri pyksta ant netikrų dėl nežinia ko. Ir šiaip Nicoj didelis nusikalstamumas net šviesiu paros metu. Rytą kartu papusryčiavę padėkojom už svetingumą, atsisveikinom ir išvažiavom į Nicą, kur praleidom visą dieną. Gražus miestas, bet nieko ypatingo ten nėra. Mergos paplūdimy guli, palmės auga kaip kaštonai Čiurlionio gatvėj, mandarinai krenta po kojom, visi važinėja su motoroleriais. Pasivaikščiojom centrine gatve, suvalgėm moliuskų ir lyg pradėjom jaust, kad kelionė eina į pabaigą.
Išvažiuodami iš Prancūzijos dar apžiūrėjom Monaką ir tuo galutinai užbaigėm kelionę. Dabar visi gana surūgusiais veidais sėdėjo mašinoj ir greitai riedėjo namų link. Dar labiau teko susiraukt, kai tris valandas sėdėjom kamšty prie Milano. Susikalė kokie 7 - 10 automobilių. Bandėm skaičiuot, kai pro nosį švilpė greitųjų automobiliai ir praūžė mašinos, išvežančios metalo laužą. Matosi, kad be aukų neapseita.
Teko nakvot šiaurės Italijoj. Mum čia visai nepatiko, nes visos kamūrkės kainavo apie 100 - 120 eurų žmogui. Taip klajodami radom kempingą tik apie 12. Kažkoks padorus atrodė. Nežinia, ar todėl, kad kokių 200 km spinduliu kito nebuvo, ar kad jau miego labai norėjosi. Ten taip tvarkingai paprašė mūsų pasų, kad galėtų įsitikint ar mes ne plėšikai. Vietoj to, kad patikrintų iš karto, paėmė juos ir laikė iki ryto. Dar bandėm gražiuoju paprašyt, kad atiduotų, bet italė po valandos jau buvo girta ir, pasijautus kieta, kad stovi už neperšaunamo lango ir mes jos nepasiekiam, pradėjo pirštą prie smilkinio sukiot. Dievaži, jei ne tas langas...
Ryte dar ir dušo teko ieškot, kuris, kaip pati įsitikinau, buvo visiškai šaltas. Jei norėjai, kad būtų šiltas, reikėjo tiesiog įkišti kištuką į šlapią rozetę.
Kitą dieną aplankėm Veroną. Nuostabus miestas. Prisižadėjau kadanors gyvenime ten sugrįžt, nes pusdienio tikrai neužteko apžiūrėt nors dalelę to viso gėrio. Pastatai nuo 5 amžiaus. Katedra tiesiog nuostabi (12 amžius). Vidų puošia garsiausių menininmų freskos (turbūt dėl to įėjimas apie 5 eurus + už fotografavimą). Cetre stovi koliziejus. Lygiai toks pats kaip ir Romoje, tik vienu aušktu mažiau (čia beveik nieko nereiškia, nes Romoje 4 aukštas buvo pristatytas vėliau). O kur dar Kapulečių rūmai ir Džiuljetos kapas (romantikam manijakam)… Prieš tokius grožius nublanksta viskas.
Po to prisimenu tik mažėjančius kalnus ir niūrėjančią gamtą.
Už kokių trijų dienų jau buvom namie. Stovėdama prie namų durų prisiminiau, kaip visai neseniai atsisveikinau su mama, o štai jau baladojuosi, kad įsileistų atgal į namus ir spaudžiu kišenėj dėžutę saldainių parvežtų iš kažkokio kaimo, esančio už 6000 km.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)