9 valandą išvažiuojam iš namų. Susiskambinam su draugais Dinium ir Erika. Jie taip pat jau išvažiavo iš Daugų ir susitairiam susitikt degalinėj, Lazdijuose. Per daug nesidžiaugiam, nes iš patirties žinom, kad kelionė per Lenkiją truks mažiausiai 12 valandų, o taip norisi kuo greičiau į pietus! Taigi, apie 10.00 kraunam draugų mantą į savo nedidelę Toyota Corolla ir varom.
Dar trumpai apie bičiulius. Dainius - poetas, prancūzų kalbos žinovas ir menininkas. Erika - aukštas pareigas užimanti turistė. Smagi kompanija. Prancūzijos mylėtojai.
Grįžtam prie reikalo. Taigi, vakare, apie 9, jau miegojom kažkur Kudova Zdroi. Dieną laikėm itin pasisekusia, nes greit pervažiavom tą nelemtą Lenkiją - šalį, skiriančią Lietuvą nuo visų džiaugsmų ir grožių.
Tokia greita kelionė automobilyje truko dvi dienas, kol, pagaliau kirtę Vokietiją siauriausioj vietoj, sušukom džiaugsmingą bonjour! Antros dienos vakare jau miegojom kažkur prie Strasbourg ir džaugėmės tokiais puikiais pasiekimais.
Kelias dienas, vis leisdamiesi piečiau aplankėm ir kelis didesnius miestelius, kuriuos dar gali pamatyt paprastam Europos žemėlapy, nes vėliau trankėmės tik po nedidelius kaimus ir nieko konkretaus nematėm. Jei taip iš eilės, tai aplankėm: Strasbourg, Mulhouse, Annecy, Lyon, Grenobile... Nice, Monaco, Genova, Piacenza, Brescia, Verona, Trento, Salzbourg, Brno.
O po to neprisimenu kas buvo. Nieko konkretaus. Tik pakeliui į Nicą apžiūrinėjom visokiausius krioklius ir ežeriokus. Gražu buvo. Daug fotografavom. Maždaug kas 5 - 10 min stojom pavėpsot į vis didesnį, gražesnį kriokliuką. Sykį net pasisekė pamatyt ledyną. Atidžiau apžiūrėjom per žiūronus ir nustatėm, kad jis neištirps. Toks, matosi, jau gerokai pakaitintas pavasarinės saulutės, bet dar žydrai persišviečia, kaip filmuose su baltom meškom ir pingvinais. Man dar pasisekė pačiuožinėt ant sniego ir pabūt debesyse. Tiesa, čiuožinėjimas baigėsi purvu iki kelių ir permirkusiais sportbačiais, bet smagu buvo. Ypač, žinant, kad tuo metu normaliam aukšty ( t.y. ne ~2 km, kokiame buvom) buvo apie 24 - 27 laipsnius šilumos.
Dar prisimenu vieną miestą. Anesi. Prisimenu, nes buvau mačius per Nacional Geography. Priknista kanalų kaip kokioj Venecijoj, bet gražu, prie ežero, apsuptas kalnų. Dar pakeliui matėm Ženevos la lac (ežeras pranc.), kur kitoj pusėj Šveicarija. Iš pradžių nesupratom, ką privažiavom, nes kaip prie kokios jūros, nesimatė kito kranto. Apsižiūrėjom, pasigrožėjom, primėtėm centų ir traukėm toliau.
Tik išvažiavę sustojom dar kartelį pasigrožėt iš toli miesteliu ir pamiršom užsidaryt bagažinę. Taip gana skaudžiai keikdamiesi už poros minučių rinkomės palapines nuo kelio. Bet tuo negandos nesibaigė. Už kelių kilometrų susidūrėm su Šveicarijos siena, nors pagal žemėlapį ji turėjo būt kitoj pusėj. Tada važiavom atgal keliu, kuris veda į Ženevą, kuri, tarp kitko, visai ne Prancūzijoj. Tada vėl atgal... Taip pasimalę kokį pusvalandį, nustatę, kad visi keliai veda į Ženevą, patraukėm tos įsivaizduojamos Pranc. - Šveic. sienos link. Čia tikriausiai buvo tik triukas turistams suklaidinti, nes ten jokios Šveicarijos nebuvo.
Taigi, kelionė tęsėsi. Taip linksmai per kalnus ritomės siaurais keliukais, kokių 20 - 30 km/h greičiu. Fotografavom avis, karves, fermas, ūkininkes, avis. Visur žalia, gražu. Aplankėm nemažai miesteliokų, kurių pavadinimų nebepamenu. Bet dauguma buvo vienodi. Apsodinti rožytėm, gatvelės iššluotos. Gražu aišku, bet greit pabodo.
Dar tuo metu, kai važinėjom tais siaurais kalnų keliukais susidūrėm su kėblumais. Buvom sugalvoję pravažiuot pro Monblaną (aukščiausią Vakarų Europos kalną, aukštis 4808,45 m). Kai iki tikslo buvo likęs koks kilometras, susidūrėm su ženklu, kuris rodė, kad kelias yra užverstas akmenimis ir pravažiavimo nėra. Keikėmės, ilgesingai žiūrėjom į mus supančius kalnus, bandėm kažką pamatyt pro žiūronus, bet nieko iš to gero. Štai toks vaizdelis taip ir liko neišvystas:
Ech... Taip sėdėjom prie kažkokio upelio, grabaliojom žemėlapius ir galvojom, kaip suktis iš susiklosčiusios situacijos. Aš tuo tarpu medžiojau kalnų švilpiką. Paskui jį bėgiojau, lindau į urvą, tada vėl bėgiojau... Bet buvo verta.
Po tokio laimikio puse dienos vaikščiojau pasipūtus, kaip kokia oficiali Nacional Geography
žurnalo fotografė.
Jau kažkur netoli tikslo (Nice) privažiavom vaisių ir vyno kelią. Jis mum labai patiko. Gaila, kad buvo dar ne metas vynuogėm, bet abrikosai ir vyšnios jau derėjo. Taip akis badė, kad nesusilaikėm nepasivaišinę. T.y. aš lipau per tvorą, susiplėšiau pėdkelnes, privogiau 3 kg vyšnių ir 6 abrikosus. Dainius saugojo, kad prancūzas manęs nenušautų, nes jie ten mėgsta vagis šaudyt. Po to užsukom į kažkokį turgelį. Ten negalėjau atsidžiaugt, kad sutaupiau ~ 30 eurų. Dar nusipirkom salotų, pomidorų, sulčių, saldainių... Tai vakare puotavom!
Taip praėjo dar kelios dienos. O iš viso, alpėse jau visa savaitė. Taip prisiragavę gaivaus kalnų oro ir vynelio privažiavom Nicą. Gal tiksliau ją pravažiavom, nes mum jau buvo parūpinę nakvynę Eze. Ten susitikom Dainiaus seserį. Faina tokia. Nežinojau, kad Dainius turi seserį. Parodė, kur miegosim. Palydėjo pas jos pažįstamus senelius. Įdomūs žmonės. Patiko man. Greit traukė taurius gėrimus ir pasakojo apie Nicą. Tai pasirodo, kad iš 60 000 gyv. tik 15 000 yra tikriaji Nicos gyventojai. Ir tie tikri pyksta ant netikrų dėl nežinia ko. Ir šiaip Nicoj didelis nusikalstamumas net šviesiu paros metu. Rytą kartu papusryčiavę padėkojom už svetingumą, atsisveikinom ir išvažiavom į Nicą, kur praleidom visą dieną. Gražus miestas, bet nieko ypatingo ten nėra. Mergos paplūdimy guli, palmės auga kaip kaštonai Čiurlionio gatvėj, mandarinai krenta po kojom, visi važinėja su motoroleriais. Pasivaikščiojom centrine gatve, suvalgėm moliuskų ir lyg pradėjom jaust, kad kelionė eina į pabaigą.
Išvažiuodami iš Prancūzijos dar apžiūrėjom Monaką ir tuo galutinai užbaigėm kelionę. Dabar visi gana surūgusiais veidais sėdėjo mašinoj ir greitai riedėjo namų link. Dar labiau teko susiraukt, kai tris valandas sėdėjom kamšty prie Milano. Susikalė kokie 7 - 10 automobilių. Bandėm skaičiuot, kai pro nosį švilpė greitųjų automobiliai ir praūžė mašinos, išvežančios metalo laužą. Matosi, kad be aukų neapseita.
Teko nakvot šiaurės Italijoj. Mum čia visai nepatiko, nes visos kamūrkės kainavo apie 100 - 120 eurų žmogui. Taip klajodami radom kempingą tik apie 12. Kažkoks padorus atrodė. Nežinia, ar todėl, kad kokių 200 km spinduliu kito nebuvo, ar kad jau miego labai norėjosi. Ten taip tvarkingai paprašė mūsų pasų, kad galėtų įsitikint ar mes ne plėšikai. Vietoj to, kad patikrintų iš karto, paėmė juos ir laikė iki ryto. Dar bandėm gražiuoju paprašyt, kad atiduotų, bet italė po valandos jau buvo girta ir, pasijautus kieta, kad stovi už neperšaunamo lango ir mes jos nepasiekiam, pradėjo pirštą prie smilkinio sukiot. Dievaži, jei ne tas langas...
Ryte dar ir dušo teko ieškot, kuris, kaip pati įsitikinau, buvo visiškai šaltas. Jei norėjai, kad būtų šiltas, reikėjo tiesiog įkišti kištuką į šlapią rozetę.
Kitą dieną aplankėm Veroną. Nuostabus miestas. Prisižadėjau kadanors gyvenime ten sugrįžt, nes pusdienio tikrai neužteko apžiūrėt nors dalelę to viso gėrio. Pastatai nuo 5 amžiaus. Katedra tiesiog nuostabi (12 amžius). Vidų puošia garsiausių menininmų freskos (turbūt dėl to įėjimas apie 5 eurus + už fotografavimą). Cetre stovi koliziejus. Lygiai toks pats kaip ir Romoje, tik vienu aušktu mažiau (čia beveik nieko nereiškia, nes Romoje 4 aukštas buvo pristatytas vėliau). O kur dar Kapulečių rūmai ir Džiuljetos kapas (romantikam manijakam)… Prieš tokius grožius nublanksta viskas.
Po to prisimenu tik mažėjančius kalnus ir niūrėjančią gamtą.
Už kokių trijų dienų jau buvom namie. Stovėdama prie namų durų prisiminiau, kaip visai neseniai atsisveikinau su mama, o štai jau baladojuosi, kad įsileistų atgal į namus ir spaudžiu kišenėj dėžutę saldainių parvežtų iš kažkokio kaimo, esančio už 6000 km.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą